Kas yra gyvenimas?..
Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Audrius Kurapka po titulinių atlaidų ar po kitų bažnyčios iškilmių paprastai dėkoja daugybei talkinusių parapijiečių, pastoracinės tarybos nariams. Atskirai dvasininkas padėkos žodį taria Šventojo Rašto skaitovei Eglei Karaneckaitei. Su miela Pajevonio parapijos bendruomenės nare sutarėme tikėjimo įžvalgomis pasidalinti kitame „XXI amžiaus“ numeryje, o šįkart skaitytojams siūlome Eglės pamąstymus Vėlinių oktavos laiku ir porą iš daugybės jos sukuriamų eilėraščių. Savo tikėjimą liudijančius pamąstymus ir eilėraščius Eglė viešina savo feisbuko paskiroje.
… Turbūt daugelis lankė artimųjų kapus Vėlinių metu, uždegė žvakelę, galbūt susikaupė maldai, dalyvavo šv. Mišių aukoje, taip prisimindami į Amžinybę iškeliavusius artimuosius…
O ar daugelis susimąstė apie gyvenimą… Gyvenimą čia, žemėje, ir gyvenimą Ten – Danguje.
Kiekvienas, gyvendamas žemėje, neša savąjį kryžių (galbūt to ir nežinodami). Kristus nešė tikrą kryžių – medinį kryžių, ant kurio po to buvo prikaltas ir nukryžiuotas. Jis buvo sunkus (nors galbūt labiau Jį slėgė mūsų nuodėmės). Žinome, jog Jis ne kartą puldavo, bet keldavosi, eidavo toliau. Jis taip troško mus išganyti… Jis taip parodė, kokia yra begalinė Jo Meilė mums, nusidėjėliams.
Žinoma, mūsų gyvenimo kryžius gal kiek kitoks nei Kristaus. Tačiau ar mes neturėtume drąsiai imti savo gyvenimo kryžių ir taip sekti Kristų? Žinoma, kiekvieno žmogaus kryžiai skirtingi, mes visi gyvename skirtingus gyvenimus: išgyvename įvairiausius džiaugsmus, pasisekimus, taipogi ir nelaimes, ligas, vargus, netektis. Toks mūsų gyvenimas… Tačiau jis nebėra toks sunkus, kaip kad daugeliui atrodo. Reikia jį tik įprasminti. O jei dar jį neši glausdamasis prie Kristaus, ir visą savo gyvenimą pavedi Jam, tai visas tavo gyvenimas tampa palaimingu. Mat tiek džiaugsmus, tiek nesėkmes pavedi kenčiančiam Kristui. Tik pagalvokit, Kristus nešė dar sunkesnį kryžių – mūsų visų nuodėmes!
Žinoma, šis gyvenimas be galo trapus… Kas akimirką į Amžinybę iškeliauja žmogus.
Tad jau DABAR (ne rytoj, ne kitą dieną, ne atėjus senatvei) reikia ruoštis Amžinybei.
O jeigu kitą akimirką į Amžinybę iškeliausi Tu? Kažkada esu pagalvojus, jog jei galvoji apie mirtį, tu ruošiesi GYVENIMUI Ten. Tuomet paprasčiausiai vengi to, kas gali sukliudyti pasiekti Amžinybę, t. y. saugaisi sunkių nuodėmių. Žinoma, esame žmonės, tad ne visada pavyksta… Ir kol esame čia, žemėje TOBULI nebūsime, bet to siekti galime… Svarbiausia, puolus vėl ir vėl keltis, kaip tai darė Kristus, nešdamas kryžių.
Tad eikime per šį gyvenimą kartu su Kristumi, kad Amžinybėje galėtume su Juo susitikti. Palaimingos žemiškos kelionės Amžinybės link!
IŠĖJUSIEMS…
Tu išeini…
Ten, kur ramybės laikas,
Kur ašarų nei liūdesio nėra.
Čia Amžinybės šviesoje
Tave sutinka Dievas.
Tu išeini…
Taku, kuriuo atgal negrįši,
O Siela skrenda Dievo pasitikt.
Kur Amžinybės kelias veda,
Namai Ten poilsio amžini.
Tu išeini…
Ant Tavo kapo žvakė dega,
Suyra kūnas žemės gilumoj.
Tik Siela Viešpaties pagauta,
Laiminga būdama su Juo.
KAI AŠ IŠEISIU…
(Testamentas)
Kai aš išeisiu,
Ašarų neliekit.
Mišių aukoj
Mane atminkit.
Karste paguldę,
Baltai aprenkit.
Į delnus rožinį,
Prašau, įpinkit.
Ant kapo žvakės
Jūs nedėkit.
Maldos prašysiu,
Ja mane lydėkit.
Mažutį angelėlį
Ant kapo pastatykit.
Palikit samanotą ir
Jo daugiau nelieskit.
Baltom gėlėm
Papuoškite kapelį.
Tą, kurį turėjau,
Padėkite kryželį.
Kai aš išeisiu, nors
Mane pamiršit.
Danguj lydėsiu
Lauksiu Čia ateinant.
Eglė Karaneckaitė
„XXI amžius“, 2024 m. lapkričio 8 d., nr. 41–42 (2606–2607)